Popierius – tūkstantmečius skaičiuojantis gaminys
Publikavimo data: 2014-03-22
Popierius yra plona medžiaga, gaminama presuojant pluoštą. Dažniausiai tai natūralus pluoštas, pagamintas celiuliozės pagrindu, iš minkštos medienos pvz., eglės, masės. Kartais naudojamas medvilnės, lino ar kanapių pluoštas.
Senovės Egipte beveik prieš 5 tūkst. metų vietoje dabartinio popierius buvo naudojamas perdirbtas papirusas. Augalo minkštimas būdavo išmirkomas vandenyje, paskui suslegiamas kartu su sėklomis ir vėliau gerai išdžiovinamas. Išsiskyrusios sultys sutvirtindavo šią masę ir taip pasigamindavo rašyti tinkama kieta medžiaga. Europoje iki tol kol atsirado popierius buvo rašoma ant pergamento – mažai apdirbtos avies ar jaučio odos. Ji būdavo suploninama ir specialiomis priemonėmis pašalinami plaukai. Paruošta oda būdavo ištempiama ant rėmo, išdžiovinama ir ant jos buvo galima rašyti.
Popierių, labai panašų į tokį, ant kurio rašome dabar, išrado Kinijos imperatoriškojo teismo pareigūnas Ts’ai Lunas. Jis gamyboje naudojo atliekas, likusias nuo šilko gamybos. šilkmedžio žievę malė, mirkė, virino.Vėliau iš jos spaudė lapus ir juos džiovino. Apie 105-uosius metus Ts’ai Lunas pristatė tokį popierių imperatoriui, kuris šiuo išradimu labai džiaugėsi ir paaukštino pareigūną suteikdamas jam aristokrato titulą.
Vėliau jis įsivėlė į rūmų intrigas, kurios jį ir pražudė. Anot kinų raštų, Ts’ai Lunas užsitraukęs nemalonę, išsimaudė, apsirengė savo gražiausiais drabužiais ir išgėrė nuodų. Nepaisant to, jo išradimas labai paplito Kinijoje ir kelis šimtmečius buvo eksportuojamas į kitas Azijos šalis. Kinai ilgai slėpė popieriaus gaminimo technologiją, tačiau 8 a. arabai, pagrobę kelis kinus popieriaus gamintojus, išsiaiškino kaip jį gaminti ir netrukus popieriaus gamyba pasklido arabų pasaulyje. 12 a. jis iš arabų kraštų atkeliavo ir į Europą ir čia intensyviai plito. Johanui Gutenbergui išradus spausdinimą popierius visam laikui pakeitė pergamentą.
1823 m. dvarininko Voicecho Puslovskio dėka pastatytas pirmasis Lietuvoje popieriaus fabrikas. Jis stovėjo ant Vilnios upės kranto, Puslovskių dvaro, paaukoto gamyklai, teritorijoje. Fabrikas aprūpindavo popieriumi ne tik Vilnių, bet ir kitas carinės Rusijos gubernijas. šiai gamyklai medžio žaliavą 19 a. pabaigoje ir 20 a. pradžioje gamino net Pučkorių fabrikas. Įmonės įrengimui vadovavo vokietis V. Langenbachas. Tuometinis popieriaus fabrikėlis ilgainiui išaugo į didžiulę gamyklą, tapusią svarbiausia tokio tipo įmone Lietuvoje.
Pagal tai, kaip popierius gaminamas, jis gali būti kreidinis ir nekreidinis. Iš gaminimo mašinos jis išeina nekreiduotas. Kreidinis popierius gaunamas, kai jo paviršius tampa lygesnis ir baltesnis. Sintetinis popierius gaminamas iš polianidų, poliesterinių, polietileninių ir kitų sintetinių pluoštų. Jis yra labai tvirtas: atsparus trūkimui, plėšimui, lūžiams, elastingas, tamprus, labai poringas, beveik nesideformuoja drėkinamas. Jis naudojamas topografiniams ir geografiniams žemėlapiams, daugiaspalvei reprodukcijai, brėžiniams, dokumentams spausdinti.
Popierius tinkamas ne tik rašymui, bet jis gali tapti ir meninių kūrinių medžiaga. Bene populiariausi pasaulyje popieriaus dirbiniai yra origamiai – tai japoniškas popieriaus lankstymo menas. Taip pat vadinami ir patys lankstiniai. Tikras origamis lankstomas iš vieno popieriaus lapo nenaudojant žirklių ir klijų. Popieriaus lankstymo būdas naudojant pastaruosius įrankius vadinamas kirigami. Egzistuoja ir sudėtinis origamis, kai lankstinys yra sudedamas iš kelių atskirai išlankstytų detalių. Origamiai – tai ne tik varlytės ir gervės. Iš popieriaus išlankstomi įvairūs sudėtingi lankstiniai: vabzdžiai, pastatai, gyvūnai, netgi žuvų žvynai, boružės taškai ir pan.
Kita popieriaus meno rūšis yra karpiniai, sukurti žirklėmis ir rėžtuku. Karpiniai visų pirma atsirado Persijoje, ir tik 17 a. atkeliavo į Europą. Lietuvoje jie buvo labai populiarūs įvairių kalendorinių ir šeimos švenčių metu. Juos naudodavo kambarių, langų, lempų, veidrodžių, šventųjų paveikslų puošimui.
