Kinas – menas ar pelningas verslas?

Kai tik atsirado kinas, jis buvo tik pramoga, tačiau laikui bėgant tapo atskira meno rūšimi. šiandien tai menas, pramoga ir industrija bei polemikos priemonė, turinti įtakos politikai, technologijoms, visuomenės raidai. Kino istorijos pradžia yra 19 a. pabaiga, kai buvo išrasta pirmoji kino kamera. Svarbus išradimas, padaręs įtaką kino atsiradimui, yra celiulioidinė juosta, ant kurios buvo galimybė užfiksuoti paveikslėlių seriją. Ją išrado Viljamas Kenedis Loris Diksonas

1893 m. Pasaulinėje parodoje, vykusioje Čikagoje, Tomas Edisonas  pristatė du su šia juosta sukurtus išradimus: kinetografą – pirmąją kino kamerą – ir kinetoskopą – dėžę, kurioje pro padidinamąjį stiklą buvo galima žiūrėti į apšviestą judančią juostą.

1896 m. paryžietis iliuzionistas Žoržas Meljė pradėjo  kurti filmus, kurių siužetai buvo nauji, fantastiniai, iki tol neregėti. 1902 m. buvo pristatytas pirmasis fantastinis filmas  „Kelionė įMėnulį“. Radosi ir pirmoji pasaulyje kino studija – „Juodoji Marija“.

Pirmajame 20 a. dešimtmetyje filmas tetrukdavo 10–15 minučių. Prodiuseriai buvo įsitikinę, kad auditorija, kurios didžiąją dalį sudarė darbininkai, ilgiau neišlaikytų dėmesio.

Pradžioje populiariausias buvo Prancūzijos ir Italijos kinas, tačiau Europoje prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui  kino gamyba gerokai sumažėjo. Tuo mielai pasinaudojo JAV kūrėjai. Holivudas tapo pasauliniu kino fabriku, pradėjo eksportuoti savo produkciją į daugybę šalių ir dominavo jų kino rinkose. Jo poveikio negalėtumėme paneigti. Nors Bolivude ir sukuriama daugiau filmų, tačiau tik Holivudas turi nepajudinamas pozicijas globalioje rinkoje.

Drauge augo ir kino studijų sistema, plėtėsi reklamos rinka ir jos metodai, daugėjo amerikietiškų žvaigždžių, tapusių kino ženklu ir sektinu modeliu kitų šalių industrijoms. Kino studijos galėjo efektyviai prižiūrėti visą filmo kūrimo procesą, jos įgavo iki tol neregėtus mastus ir vis tobulėjo techniškai. Tačiau kita vertus, šitos sistemos komercinis pobūdis, blizgučių propagavimas, sąmoningas aktualių visuomenės problemų vengimas, atitrūkimas nuo gyvenimo tikrovės neleido reikštis naujovėms bei ambicijoms.

Kai 1915 m. į Prancūziją vėl buvo leista importuoti užsienietiškus filmus, didžiulis Holivudinės produkcijos antplūdis ten paskatino avangardinio kino atsiradimą. šioje šalyje kino kūrėjai drąsiai eksperimentavo su įvairiais optiniais efektais bei ritminiu montažu. ši kryptis vadinama prancūzų impresionistiniu kinu.

Nuo tada, kai atsirado kinas, buvo mėginama suderinti vaizdą ir garsą, tačiau tai pavyko tik trečiajame dešimtmetyje. Taigi pirmaisiais trisdešimt savo gyvavimo metais kinas buvo nebylus, tačiau dažnai buvo pritariama gyva muzika ir kitais garso efektais, pasakojimais bei aiškinimais, o į vaizdą įterptuose subtitruose buvo rašomi dialogai bei siužeto detalės.

Kad garsas girdėtųsi filmo metu, buvo eksperimentuojama visą nebyliojo kino erą. Visada iškildavo dvi kliūtys: kaip įrašytą garsą pakankamai sustiprinti ir kaip jį sinchronizuoti su vaizdu. šia problemą 1926 m. išsprenė Holivudo kino studija „Warner Bros“, sukūrusi sistemą „Vitaphone“, kuria naudodamiesi rodė trumpus filmukus, vaizduojančius garsenybes bei įvairius pasilinksminimus. šalia vaizdo jau buvo su garso efektai ar net su orkestru įrašyti takeliai. 1927m. pasirodė pirmasis vaidybinis filmas, kuriamebuvo ir sinchronizuotų dialogų ir dainų. Tai buvo „Džiazo dainininkas“. Filmui sulaukus pasisekimo „Warner Bros“ studija toliau kūrė panašius darbus. 1928 m. į ekranus išleistas pirmasis nuo pradžios iki galo garsinis filmas „Niujorko šviesos“.

šiandien kinas taip ištobulėjęs, jog jau, rodos, nebėra ką daugiau bekurt. Išpopuliarėjo namų kino sistemos, atsirado DVD formatas, sukurtų specialiai žiūrėti namuose, nauja vaizdo technologija HD, filmai išleidžiami ne tik DVD formatuose, bet ir Blu-ray, juos galima žiūrėti 3D ir net 5D formatu.