Didėjantys medžioklių plotai: ekologinė būtinybė ar amorali tradicija?

Kiaulių maras: kas buvo nutylėta?

Apie milžinišką kiaulių maro grėsmę kalbama jau kelis mėnesius. Vals­ty­bi­nė mais­to ir veteri­na­ri­jos tar­ny­ba svarsto bū­ti­ny­bę statyti apsauginę sieną ir pirk­ti daugiau nei 1 mln. litų kainuojančius mo­bi­liuo­sius šer­nų de­gi­ni­mo įren­gi­nius, tačiau tokie tikslai tik pakursto kalbas apie pi­ni­gų plovimą.

šių metų pradžioje (sausio 24 d.) šal­či­nin­kų bei Va­rė­nos ra­jo­nuo­se buvo aptikti du afrikinių kiaulių maru už­si­krė­tę šer­nai. Privačių ūkių savininkai la­biau­siai bai­mi­na­ma­si, kad išplitus marui, liga gali pasiekti kiaulių fermas, o tada tektų ne tik sunaikinti visus gyvulius, bet ir nugriauti brangiai kainavusius pastatus. Uždraudus kiaulienos importą į kitas ES šalis, milžiniškų nuostolių patirtų ne tik atskirų ūkių savininkai, bet ir visa valstybė. Siekiant išvengti liūdnų pasekmių, medžiotojai yra raginami masiškai žudyti šernus (Aly­taus, Va­rėnos, šal­či­nin­kų, Drus­ki­nin­kų, Tra­kų bei Laz­di­jų ra­jo­nuo­se, t. y. pavojaus zonose, buvo įsakyta iš­nai­kin­ti vi­sus šer­nus, o li­ku­sio­je Lietuvos te­ri­to­ri­jo­je jų po­pu­lia­ci­ją sumažinti iki 10 proc.), be to, Lie­tu­va sie­kia gau­ti be­veik 60 mln. li­tų investiciją, skirtą ap­sau­gi­nės tvo­ros statyboms (tvora turėtų skirti Lietuvos ir Baltarusijos miškingas teritorijas) ir šernų deginimo įrangai. Milijoninės lėšos, skirtos šernų medžioklei, kelia įtarimą: ar iš tiesų du už­si­krė­tę šer­nai yra afrikinio kiaulių maro įro­dy­mas? Ar visa ši panika yra pagrįsta ir racionaliai pamatuota?

Dalis medžiotojų tvirtina, kad visuomenė nesuvokia, kas iš tiesų yra kiaulių maras. Jei juo užsikrečia vienas šernas, tai per kelias paras miršta visa banda. šernai gyvena grupėmis ir jei vienas bandos narių yra sužeistas ar sergantis, visi kiti ban­dos na­riai su­si­bu­ria ap­lin­k ir sužeistąjį sau­go, todėl kalbos apie pavienius sergančius šernus šiek tiek stebina, o visa kova su mirtį nešančiu užkratu tampa panaši į par­odo­mą­ją ak­ci­ją. Be gailesčio išžudyti visus šernus – ar tikrai tai geriausias sprendimas, kurio privalome imtis? Juolab, kad per pastaruosius mėnesius, išnaikinus kelis tūkstančius šernų, nebuvo aptiktas nei vienas užkrato atvejis. Be to, kai visi šernai bus išžudyti, į jų vietą ateis kiti – deja, pastarieji gali atnešti realią grėsmę.

Ar moralės įstatymas dar gyvas?

Jei medžiotojai nevykdys numatytų reikalavimų, iš jų bus atimta teisė naudotis medžioklės plotais. Tai reiškia, kad visi medžiotojai, be išimties, privalo paklusti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos sprendimui ir išnaikinti 90 proc. Lietuvoje gyvenančių šernų.

Kol vieni medžiotojai svarsto realią šio sprendimo naudą, kiti nieko nelaukdami ima ginklus ir taikosi į bejėgius sutvėrimus. Žudymo tradicija taip įsigalėjo, kad daugelis net nesusimąsto, ar medžiojamas gyvūnas iš tiesų nusipelno tokios mirties. Nors šernai naikinami atsižvelgus į Valstybės sprendimą, kiti gyvūnai žudomi be jokio logiško paaiškinimo – ne paslaptis, kad šiuo metų daugelyje rajonų baigia visiškai išnykti stirnos bei lapės. Didžioji dalis šių nelaimėlių virsta trofėjais, savotišku pergalės paminklu, kuris įrodo žmogaus stiprybę ir jo nevaržomą galią. šiuo metu medžiotojų skaičius Lietuvoje pranoksta Lietuvos kariuomenėje tarnaujančių šauktinių armiją – ar iš tiesų laukinių žvėrių tiek daug, kad jų naikinimui reikalinga tokia milžiniška jėga?

Apkaltinti amoralumu medžiotojai tvirtina, kad jie reguliuoja natūralią gamtos ekosistemą. Deja, šiandien eidami per mišką greičiausiai nesutiksime ne vieno laukinio žvėries, kai dar prieš kelis dešimtmečius miškai buvo pilni gyvybės. Ar gyvūnai tapo bailesni ir išmoko slėptis, ar numatytas reguliavimas grįžta bumerango principu? Apie ekologinę būtinybę dirbtinai reguliuoti laukinių žvėrių skaičių taip pat reikėtų atidžiau pasidomėti – daugelis specialistų tvirtina, kad Lietuvos gamta yra pakankamai gyvybinga atsikurti pati ir pakankamai mišri išlaikyti tam tikrą plėšrūnų ir žoliaėdžių santykį.