Teatro raida ir jo poreikis
Publikavimo data: 2014-03-22
Pirmieji vaidinimai atsirado Graikijoje VI a. pr. Kr. Jie buvo atliekami dievo Dioniso švenčių metu ar per gamtos atgimimo apeigas. Iš čia kilo tragedijos ir komedijos. Dramos buvo vaidinamos per kitas šventes po atviru dangumi, kalno papėdės aikštelėje. Šlaite būdavo įrengti akmeniniai suolai žiūrovams. Antikos teatre vaidino tik vyrai, visą galvą užsidengę kaukėmis. 1569 m. į Lietuvą atvykę jėzuitai steigė mokyklinius teatrus, vaidinimams skirdami nemažai lėšų. Jie turėjo sukaupę pačią naujausią to meto sceninę techniką. Vilniaus jėzuitų kolegijos moksleiviai aktyviai dalyvaudavo masinėse miesto iškilmėse, rengdavo teatralizuotus pasirodymus ir procesijas, dažnai vaidindavo gatvėse bei aikštėse.
XVI a. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto dvaruose buvo rengiami teatralizuoti karnavalai, koncertai ir vaidinimai, naudojama gana sudėtinga scenos technika ir mašinos, atgabentos iš Italijos. Didelis teatro entuziastas buvo ir Vladislovas Vaza. Jo iniciatyva 1636 m. Vilniaus Žemutinėje pilyje buvo pastatyta M. Skakio opera „Elenos pagrobimas“. Apie ją savo ataskaitoje Romos kurijai tuo metu Lietuvoje viešėjęs popiežius nuncijus Mario Filonardi rašė: „Užvakar rūmuose buvo vaidintas spektaklis su muzika. Viskas puikiausiai pavyko ir, be abejo, visuotino pagyrimo sulaukė mašinos, cenovaizdžio ir scenų kaita, o ypač parkas su daugybe fontanų ir rūmai su šešiais gerai nupieštais marmuro spalva nudažytais kambariais.“
Vėlesniais laikais, kultūriški žmonės įsteigė Klojimo teatrą, kuris veikė lietuvių tautinio atgimimo laikotarpiu – nuo XIX a. pab. iki Pirmojo pasaulinio karo Čia buvo rengiami įvairūs spektakliai ir koncertai, vykstantys klojimuose. Klojimo teatras davė pradžią lietuviškiesiems vakarams – masiniam lietuvių scenos mėgėjų sąjūdžiui, plitusiam ir Lietuvoje, ir išeivijoje, glaudžiai susijusiam su lietuvių tautinio išsivaduojamojo judėjimo pakilimu, trukusiam apie trisdešimt metų. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, klojimo teatras sunyko, kiek ilgiau jis išliko tik Lenkijos valdytame Vilniaus krašte.
Pirmasis lietuviškas spektaklis yra „Amerika pirtyje“. Jis viešai suvaidintas 1899 m. rugpjūčio 20 d. Palangoje, daržinėje (grafo Tiškevičiaus sandėlyje), stovėjusioje ant jūros kranto. Spektaklį Režisavo Povilas Višinskis ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Povilas Višinskis taip pat buvo ir pagrindinio vaidmens – Bekampio – atlikėjas. Vaidino Vladas Mongirdas, Augustinas Janulaitis, Marija šlapelienė-Piaseckaitė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir kiti Palangoje tuo metu poilsiavę lietuvių inteligentai.
Spektaklis iš karto tapo populiarus ir padarė didžiulę įtaką lietuviškojo teatro kūrimuisi. Nors leidimas jį statyti ir buvo gautas, tačiau komedijoje buvo įžvelgta caro režimo pajuokos, todėl žandarai bene visus spektaklio dalyvius areštavo ir ištrėmė. Gal būt dėl šios priežasties ši Palangos pjesė sukėlė visuotinį lietuviškai ir ne tik lietuviškai kalbančių žmonių susidomėjimą ne tiek menine, kiek politine jo prasme. šis spektaklis buvo tarsi tautiškumo reiškimosi akcija. Lietuviškas žodis, pasakytas viešai, buvo žymiai svarbesnis už įvairius meninius reikalavimus. šiuo spektakliu nedidelė grupė žmonių pareiškė pasauliui, kad Lietuva yra, kad ji turi savo kalbą ir savo žemę. Tauta, remdama Palangos spektaklio organizatorių lietuvybės idėją, ėmė jį statyti kiekviename kaime. Tai buvo visuotinis valios pareiškimas – pirmas referendumas už lietuvybę.
šiandien teatrai Lietuvoje tikrai dažnas reiškinys ir galima drąsiai didžiuotis, kad ne vienas jų pripažintas ir pasauliniuose teatrų festivaliuose.
