Medžioklė – gyvūnų žudymas, ar jų kiekio pusiausvyros palaikymas?
Publikavimo data: 2014-03-22
Medžioklė yra ne vieno vyro mėgstamas laisvalaikio užsiėmimas. Tai tikslingas laukinių žvėrių, paukščių žudymas arba gaudymas. Vieni medžioklę laiko verslu, kiti – pramoga, treti – tiesiog būdu apsirūpinti maistu. Yra ir tokių, kurie mano, kad tai amoralu ir nehumaniška. Archeologiniai radiniai parodė, kad jau neolito laikotarpiu, pagrindinis Lietuvos teritorijoje gyvenusių baltų genčių verslas ir maisto šaltinis buvo medžioklė. Ji teikdavo ne tik maistą, bet ir kailį, kaulus ir pan. Seniesiems lietuviams patys svarbiausi, gerbiami medžiojami gyvūnai buvo elniai, briedžiai, taurai, lokiai. Reikšmingi buvo ir paukščiai – antys, gulbės, pelėdos, gegutės, lakštingalos. Tik gerokai vėliau medžiojamų žvėrių svarbą sumažino namuose pradėti auginti gyvūnai: jaučiai, karvės, arkliai, ožkos ir pan.
šiomis dienomis medžioklė retai kada beturi simbolinę reikšmę kaip senovėje ir neretai manoma, kad tai savaime blogas dalykas. Čia veikia žmonių emocijos ir etiniai bei moraliniai įsitikinimai. Dalis žmonių yra nusiteikę prieš medžioklę, jie mano, kad tai betikslis gyvūnų žudymas, ir tai visiškai normali jų reakcija. Tačiau labai svarbu nepamiršti, kad medžioklė teikia milžinišką biologinę ir ekonominė naudą. Be to, ji turi savą kultūra – tradicijas ir etiką. Medžioklė vertinama ne tik pagal nušautų žvėrių ar nušautų paukščių kiekį, bet ir pagal tai, kaip jie buvo nušauti. Kultūringoje medžioklėje pagerbiami sumedžioti žvėrys ir paukščiai, atliekami tam tikri ritualai. Yra trys svarbiausios medžioklės taisyklės: pirmiausia reikia kaip įmanoma geriau sulyginti medžiotojų ir gyvūnų galimybes, t. y., suteikti kuo daugiau šansų žvėriui ar paukščiui išgyventi; antra būtinybė – medžiojama turi būti pagal taisykles ir reglamentus; trečia – po šūvio medžiotojas privalo elgtis atitinkamai – būtina palengvinti sužeisto žvėries kančias.
Lietuvoje leidžiama medžioti įvairiais būdais. Gana populiari medžioklė yra varant – kai medžiojamuosius gyvūnus link laukiančių medžiotojų, stovinčių ant žemės arba esančių tam skirtuose bokšteliuose ar kitose tikėtinose medžiojamųjų gyvūnų pasirodymo vietose, gena varovai su medžiokliniais šunimis arba tik medžiokliniai šunys. Medžiotojų, varovų ir šunų skaičius čia neribojamas. Dažnai medžiojama ir tykant. Tokiu atveju gyvūnų laukiama tam skirtame medžioklės bokštelyje, specialioje slėptuvėje, valtyje, specialiai įrengtoje priedangoje ar pan. Tykojamus medžiojamuosius gyvūnus galima vilioti natūralios kilmės masalu, iškamšomis, įvairiais muliažais, profiliais, viliokliais, feromoniniais ir cheminiais jaukais. Kai medžiojama sėlinant, prie medžiojamojo gyvūno prieinama, jį pabaido ar sustabdo medžioklinis šuo ir medžiojamasis gyvūnas priviliojamas viliokliu. Tokia medžioklė leidžiama tik šviesiuoju paros metu – ne anksčiau kaip pusantros valandos iki saulės patekėjimo ir ne vėliau kaip pusantros valandos po saulėlydžio. Medžiojant su šunimis žvėrys gaudomi jų urvuose ar nameliuose arba yra šaudomi šunų išvaryti į lauką, gaudomi atkasant urvą, šuniui pasivijus gyvūną. Įdomūs medžioklės būdai yra grandine – kai medžiotojai, sustoję linija, eina atviru lauku, ir katilu – kai medžiotojai eina į centrą, apsupę tam tikrą atvirą lauko plotą. Kartais pasitelkiami ir specialiai apmokyti plėšrieji paukščiai, kurie gaudo smulkiuosius gyvūnėlius. Dar gyvūnai medžiojami su spąstais, kurie garantuoja staigią pagauto žvėries žūtį ir pagal dydį yra skirti tik konkretiems gyvūnams, ir su vėliavėlėmis – kai žvėrys medžiojami medžioklės plotų dalį apjuosiant specialia virve su vėliavėlėmis.
Medžioklę Lietuvoje reglamentuoja Lietuvos respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas, medžioklės Lietuvos respublikos teritorijoje taisyklės bei Lietuvos respublikos medžioklės įstatymas. Pastarajame nustatyta visuomeniniai santykiai, susiję su Lietuvos Respublikos teritorijoje esančios medžiojamosios gyvūnijos apsauga ir jos racionaliu naudojimu.
