Galite pasirinkti kelias veiklas bei miestus
8 - -
Pasirinkti

Lietuviškas kinas: šaudo-gaudo-mylisi-keikiasi

filmavimasLietuvoje kinas rodomas nuo XIX amžiaus pabaigos, o kuriamas nuo XX amžiaus pradžios. Pirmasis viešas kino seansas įvyko 1897 metais, kai buvo parodytas kino pionieriaus, Tomo Edisono, sukurtas „gyvosios fotografijos“ seansas. Tuomet kino filmai buvo rodomi ant sienos pakabintos baltos drobės. Bilietai buvo brangūs, tačiau jau tuomet kinas susilaukdavo nemažo skaičiaus žmonių susidomėjimo. Esama duomenų, jog 1912 metais Vilniaus kino teatrai pardavė 380 tūkstančių bilietų, o 1922 metais už pirmos vietos bilietą kino mėgėjai mokėdavo po 50-60 centų.

Šiandien specialiose kino peržiūros salėse mus pasitinka įspūdingi efektai, nepriekaištinga garso kokybė, patogios kėdės ir didžiuliai ekranai. Didžiausi Lietuvos kino teatrai talpina tūkstančius žiūrovų. Čia kasdien susirenkama žiūrėti komedijų, veiksmo filmų, trilerių ar filmų visai šeimai, animacinių filmukų mažiesiems. Kino teatrai yra pasiruošę kino mėgėjams pasiūlyti po filmą kone kas valandą, kurį galėsite pasirinkti pagal nuotaiką bei poreikius. Aktyvus kino filmų žiūrovų gyvenimas skatinamas kino festivaliais, projektais, saldainiais ir kukurūzų spragėsiais.

Kino ekranuose – lietuviškas kinas

Lietuvos kino istorija prasidėjo ryžtingais užmojais sukurti tvirtus nacionalinio kino pamatus. Todėl pirmieji lietuviški kino filmai buvo A. Račiūno, V. Starevičiaus kurtos kronikos.

filmo epizodas

XX amžiaus pirmojoje pusėje Kaune įsikūrė Lietuvos kinematografininkų sąjunga, įsteigtos bendrovės „Lietfilm“, „Akis“, K. Stankevič „Filmos“ mokykla. Tačiau iš grandiozinių sumanymų pavyko ekranizuoti vos kelis kuklius filmus. Galiausiai, 1931 metais sukurtas pirmasis pilnametražis lietuviškas filmas „Onytė ir Jonelis“. Pasirodė keli trumpametražiai filmai: „Rūpestingas tėvas“, „Sužieduotinis per prievartą“ bei „Kareivis – Lietuvos gynėjas“. Deja, dauguma šių juostų neišliko, tačiau žinoma, kad filme „Sužieduotinis per prievartą“ jau buvo vaizduojamos įnirtingos gaudynės miesto gatvėmis, o „Kareivis – Lietuvos gynėjas“ kūrėjai sukūrė daugybę komiškų situacijų, norėdami įrodyti, jog kariuomenė net iš kvailio gali išugdyti tikrą vyrą.

Šiandien tarp žiūrimiausių kino filmo dažnai atsiranda kelios lietuviškos juostos, kuriose, kaip ir senuosiuose lietuviškuose filmuose, matome gaudynes, juoką keliančias absurdiškas situacijas.  Tačiau viskas priklauso nuo to, ko tikimės eidami į kino teatrą, kaip suprantame patį lietuvišką kiną. Tai pramoga ar vieta probleminiams klausimams kelti? Svajonių pasaulis ar šiurkšti realybė? Juk peržiūrėję filmą visuomet galime jį įvertinti pagal skalę „patiko-nepatiko“.

Matome, ką norime matyti

Kinas yra komercinė veikla, kultūrinė prekė. Todėl akivaizdu, kad lietuviško kino kūrėjai stengiasi surinkti daugiau „patiko“, nei „nepatiko“ Jų tikslas atpažinti ir kine ekranizuoti tai, ką norėtų matyti lietuviško kino mėgėjas. 

kino teatras

Lietuviškų filmų kūrėjai bando tapti pasaulinio konteksto dalimi, tačiau kartu saugo savąjį identitetą. Juokaudami, iškeldami rimtas problemas ar drastiškai protestuodami, jie siekia kreiptis į savo žiūrovą jam suprantama kalba ir motyvais.

Siekiant priartinti kino juostą prie tam tikro tipo kino mėgėjų poreikių, atsiranda restauracijos, siužetų perdirbimai. Žiniasklaidoje skandalingai išreklamuoti motyvai tampa puikia medžiaga filmų kūrėjams. Taip gydymo įstaigų, policijos darbo, kriminalinių nusikaltėlių, intymaus gyvenimo realybė atsiduria kino teatrų ekranuose. Tokiais filmais siekiama visą seansą besitęsiančio juoko arba šokiravimo šiurkščia realybe, keiksmažodžių atakomis. Tai šių dienų lietuviškas kinas, kuris gali patikti arba nepatikti, tačiau vis tiek vienaip ar kitaip mus paliečia.

Vis dėlto, lietuviško kino rinkoje esama ir kitokių filmų, kuriuose gvildenami egzistenciniai klausimai. Tokias lietuviškas juostas dažnai laikome nuobodžiomis, tomis, kuriose pusvalandį lango stiklu teka vandens lašai. Dažnai nesivarginame įžvelgti giliau, ieškoti meninės vertės bei prasmės. Tačiau, svarbu nepamiršti, jog lietuviško kino kūrėjai ieško skirtingų prieigų prie savo žiūrovo, nori sukurti įdomų filmą, kurį pamatytų kuo daugiau skirtingų žmonių.  Koks jis bus ateityje, priklauso nuo mūsų, tų, kurie vartoja šį kultūrinį produktą kasdien. 

 

Patalpinta rubrikoje(-ose): Kinas