Antikvariatai ir jų veikla
Publikavimo data: 2014-03-22
Darbas su antikvarais neretai apipinamas legendomis, jis asocijuojasi su prabanga, o šie verslininkai turi nuolatinių pirkėjų, kolekcininkų ir vieni su kitais sudaro uždarą bendruomenę. Sendaikčių ir antikvarinių daiktų mėgėjai yra neatsiejamas nuo pomėgio kolekcionuoti. Juos būtų galima skirstyti į dvi dideles grupes: tuos, kurie renka tik tam tikrus daiktus, ir tuos, kuriems tiesiog patinka viskas, kas sena.
Brangiausių antikvarinių daiktų mėgėjai ir savininkai juos renka ne tik dėl to, kad tai mėgsta. Tai ir viena iš patikimiausių investicijų, kurios vertė laikui bėgant tik auga. Tuo tarpu įvairių smulkesnių ir ne tokių vertingų sendaikčių mėgėjai dažniausiai juos perka dėl įdomumo.
Svarbu yra atskirti nubrėžti aiškią ribą tarp to, kas yra sendaikčiai ir kas antikvariniai daiktai. Sendaikčiai yra masinės gamybos produkcija, o antikvarai – autentiški, turintys savo istoriją, juos su savininku sieja asmeninis ryšys. Sendaikčiai visada ir liks sendaikčiais. Jei tai, pavyzdžiui, yra gerai padarytas baldas, jis ir kainuos tiek, kiek kainuoja baldas. Antikvarai turi savo istoriją, dažniausiai didingą, dvelkia prabanga, prie jo dirbo tik geriausi meistrai.
Daugumą senovinių daiktų antikvariatai įsigyja iš Vokietijos. Juk ten tiek daug dvarų, pilių, kurių vertybės buvo saugomos ne vienos didikų kartos. Labai gaila, kad Lietuvoje antikvarines vertybes sunaikino karas ir komunistinis režimas. Rinka apytuštė, o senienų poreikis nemažas, ypač jis jaučiamas sostinėje.
Akcentuotina, jog labai retai atsitinka taip, kad antikvariatai senovinį daiktą iš žmonių įsigija dėl jų finansinių bėdų. Dažniausiai senienos keliauja iš rankų į rankas. Antikvaro rinką reguliuoja ir valdo kolekcininkai, jie perka, parduoda arba keičiasi senoviniais daiktais. Pavyzdžiui, meno kūrinys gali būti keičiamas į baldą, papuošalas į leidinį ir pan. Būna ir tokių kolekcininkų, kurie renka tik vieno autoriaus kūrybą, prisiriša prie jo daiktų.
Skirtingais laikais skirtingos senienos turi didžiausią paklausą. šiandien labai paklausi yra gera Lietuvos tapyba, tik gaila, jos beveik nėra. Po karo žmonės išvažiuodami į Vakarus gerų autorių kūrinius išsivežė. Todėl dabar kolekcininkai į tapybą žiūri įtariai – mano, kad paveikslas gali būti tik kopija. Kita vertus, tai patikrinti visada galima atliekant ekspertizę.
Taip pat kolekcininkai labai domisi senais atvirukais su miestų vaizdais. Jų kainos auga jau penkeri metai. Ypač brangūs tie, kuriuose pavaizduoto miesto ar pastatų dabar jau nėra, pvz., atvirukai iš Mažosios Lietuvos. Visiškai nepaklausios šiuo metu knygos, tačiau literatūra, susijusi su Klaipėda, Mažąja Lietuva, Rytprūsiais yra labai populiari.
Norint išvežti antikvarinį daiktą iš Lietuvos, pirmiausia reikia gauti Kultūros paveldo departamento leidimą. Jis dažniausiai išduodamas per 15 d., bet kartais tai užtrunka net iki mėnesio. Tiek laiko prireikia norint nustatyti kultūrinę ir piniginę išvežamo daikto vertę, išsiaiškinti, ar prekė nėra vogta, ar tai ne kopija. Taigi, jei užsienio turistas, Lietuvoje nuėjęs į antikvarinių prekių parduotuvę, įsigytų patinkantį daiktą, norėdamas išsiaiškinti, ar jis gali pirkinį vežtis namo, turėtų gana ilgai laukti. Iš anksto pasirūpinti visų parduodamų daiktų leidimais antikvariatai negali, nes leidimas daromas antikvarą atvežusiam asmeniui, be to, Lietuvoje suteikiamas tik vieneriems metams, o juk kai kurios antikvarinės vertybės naujų šeimininkų laukia ir dešimtmetį.
Tokie griežti įstatymai kiek apsunkina antikvariatų verslą. Juk Lietuvoje antikvarinės rinkos beveik nėra, trūksta senų vertybių ir pirkėjų, o prieš tai aptarti ribojimai varžo prekybą su užsieniečiais.
Norint išvykti į antikvarų mugę užsienyje riekia daugybei daiktų gauti leidimus, todėl tokiose mugėse lietuvių retai kada būna.
