Kaip atrodo verslas Šiaurės Korėjoje

Publikavimo data: 2015-03-04 Kaip atrodo verslas Šiaurės Korėjoje

Galvodami apie Šiaurės Korėją, mes įsivaizduojame monumentalias svarbių politinių figūrų statulas, karinius paradus, nesėkmingus raketų paleidimus ir, žinoma, propagandinius plakatus, kuriuose netikroviškai patrauklus šalies vadas rodo savo žmonėms kelią į šviesesnį rytojų. Kitaip tariant, Šiaurės Korėja mūsų vaizduotėje piešiama kaip stalinistinio socializmo įsikūnijimas su azijietišku prieskoniu.

Tačiau specialistai tikina, kad tai tik Šiaurės Korėjos fasadas, kuris turi mažai bendro su realiu gyvenimu šalyje. Šios ideologinės dekoracijos, darančios tokį įspūdį užsieniečiams, labiau tinka tai valstybei, kurią prieš 30 metų valdė "tautos saulė" Kim Ir Senas. Nuo tų laikų daug kas pasikeitė, nors šalies vadovybė neskuba pripažinti įvykusių reformų.

Rinkos ekonomika nuo nulio

Mūsų laikų Šiaurės Korėjoje sėkmingai egzistuoja privatus verslas, kuris net nemėgina slapstytis nuo valdžios, nors rašyti spaudoje apie jį nėra priimta iki šiol. Žlungančios paskirstymo ekonomikos sąlygomis Šiaurės Korėjos gyventojai sugebėjo per kelis metus iš nieko sukurti rinkos ekonomiką.

parduotuvės kasa

Lemtingas šaliai lūžis įvyko 1990 metais, kai šalis neteko Sovietų Sąjungos finansinės paramos, o pramonės ir žemės ūkis žlugo. Per 1990-uosius gamyba sumažėjo daugiau nei du kartus, šalyje prasidėjo badas, susitvarkyti su kuriuo pavyko tik apie 2000 metus.

Pradžioje buvo galvojama tik apie tai, kaip išgyventi. Mažų miestelių gyventojai, nepaisant draudimų, pradėjo kurti nelegalius daržus, kuriuose augino soją ir kukurūzus. Formaliai šalyje dar veikė kortelių sistema, tačiau nusipirkti maisto už jas buvo galima ne visur ir ne visada. Pasienyje gyvenę korėjiečiai pradėjo verstis kontrabanda arba slaptai uždarbiauti Kinijoje. Dažniausiai tai būdavo moterys, kurios Kinijoje dirbo padavėjomis, indų plovėjomis, tarnaitėmis ir prostitutėmis. Darbininkai išpardavinėjo užsidariusių įmonių įrangą. Visi, kas turėjo tokią galimybę, vertėsi smulkiąja prekyba.

Ilgainiui verslas KLDR pradėjo augti ir sudėtingėti. Šalyje atsirado privačios taisyklos, restoranai, viešbučiai. Tie, kam pavyko praturtėti iš smulkaus verslo, įsteigė stambias įmones. Teigiama, kad dabar apie 80% šeimų Šiaurės Korėjoje pajamas gauna iš privataus verslo. 

Formaliai nelegalus verslas

Šalies vadovybės požiūris į šiuos procesus išlieka nevienareikšmiškas. Viena vertus, kartas nuo karto šalyje vykdomos kampanijos, nukreiptos prieš privatų verslą. Ypač daug tokių kampanijų įvyko 2005-2009 metais, tačiau ir tuomet buvo apsiribota tik ekonominiu spaudimu. Kita vertus, valdžia toleruoja verslininkus, nes puikiai supranta, kad privatus verslas buvo tas faktorius, kuris padėjo įveikti badą ir dabar skatina (lėtą ir nestabilų) šalies ekonomikos augimą. Politikai žino, kad daugumos šalies gyventojų pajamų šaltinio likvidavimas turės  blogas socialines ir ekonomines pasekmes, o revoliucijos, žinoma, niekas nenori.

Šiuo metu kai kurie Šiaurės Korėjos verslininkai turi kelių šimtų tūkstančių dolerių kapitalą, tačiau jų padėtis yra pakankamai įdomi. Daug valdžios išleistų instrukcijų ir aktų  reglamentuoja valdžios ir privataus verslo santykius, tačiau formaliai šie dokumentai yra įslaptinti. Oficiali ideologija ir baudžiamasis kodeksas laiko verslininkus nusikaltėliais. Naujoji Šiaurės Korėjos verslininkų klasė gyvena labai neblogai, tačiau pagal KLDR įstatymus juos bet kuriuo metu gali suimti ir sušaudyti. 

Neįtikėtinas korupcijos klestėjimas

Verslininkai supranta savo sudėtingą padėtį ir stengiasi neperžengti tam tikrų ribų, bet, svarbiausia, jie nepamiršta laiku atnešti valdininkams vokus su pinigais. Voko turinys priklauso nuo aplinkybių. Nutraukti politinę bylą - keli tūkstančiai dolerių, baudžiamoji kainuoja pigiau. Išleisti žmogų iš lagerio galima už 10 tūkstančių ir daugiau.

Privataus verslo atsiradimas sąlygojo stalinizmo laikais beveik neegzistuojančios korupcijos klestėjimą. Kyšiai imami už viską, o už geras vietas valdžios struktūrose vyksta nuožmi kova, kai kurie net nelabai aukšti postai kainuoja ne vieną tūkstantį dolerių. 

Privačių verslininkų pastangų dėka tapo įmanomas dabar pastebimas Šiaurės Korėjos ekonomikos augimas. Ir nors jų padėtis iki šiol nėra legalizuota, šioje šalyje tai tik formalumas.