Vynas be vynuogių: lietuviška vyndarystės tradicija

Publikavimo data: 2016-09-22 Vynas be vynuogių: lietuviška vyndarystės tradicija

Vis dar manote, jog skanus ir kokybiškas vynas gaminamas tik Prancūzijoje, Italijoje ar Čilėje? Manote, kad vynas be vynuogių nėra vynas, o lietuviški vynai nė iš tolo neprilygsta pasauliniams vynams? Pažvelkime į lietuviškas vyndarystės tradicijas iš arčiau.

Iš kur atsirado vynas?

Istorikų teigimu, pirmieji istoriniai šaltiniai, bylojantys apie vyndarystės pradžią, yra dabartinėse Gruzijos ir Armėnijos teritorijose rasti vyno gaminimo indai, pagaminti 7-8 tūkst. metų prieš Kristų.  

lietuviška vyndarystė

Kiek vėliau vyno vartojimas vaizduotas senovės Egipto piešiniuose ant papiruso. Vis dėlto, šiandien mums įprasto vyno atsiradimas sietinas su senovės graikais ir romėnais. Apie 2-1,5 tūkst. metų prieš Kristų graikai įsikūrė Viduržemio jūros pakrantėje, kurią apsodino vynuogynais. Vyndarystę itin išpopuliarino romėnai. Tai jie buvo pirmieji sumąstę vyną fermentuoti ir laikyti medinėse statinėse, pirmieji ant stalo vyną pateikdavo išpilstytą į stiklinius butelius, kuriuos pasigaminti buvo išmokę iš sirų.

Žlugus didžiajai Romos imperijai, vyno gamybos tobulinimas tapo bažnyčios prioritetu. Vienuolynams, ordinams bei kitoms bažnytinėms institucijoms priklausė daug vynuogynų.  Iki XVII amžiaus vynas didelės konkurencijos neturėjo. Viduramžiais vandenį gerti buvo vengiama, dėl įvairių tuo metu miestuose išplitusių ligų, o pagamintas alus greit sugesdavo. Aukštas vyno populiarumo pozicijas Europoje anuomet išjudino kava iš Arabijos ir arbata iš Indijos.

Siekiant, jog kiti gėrimai savo populiarumu iš vartojimo neišstumtų vyno, į pagalbą pasitelktos naujos technologijos. XVII amžiaus antroje pusėje buvo patobulinta stiklo gamyba: jis tapo tvirtenis, o buteliai įgavo mums įprastesnę formą. Tuo pat metu buvo išrastas kamštis ir kamščiatraukis. Pastebėta, jog butelyje vynas išsilaikydavo ilgiau nei statinėje, įgaudavo įvairesnių skonių. Vyno mėgėjai taip pat pastebėjo, jog skirtingą laiką statinėse brandinto vyno skonis irgi skiriasi. Prieita išvados, jog ilgas brandinimas daro vyną geresniu.

Ilgas vyno kelias į Lietuvą

vynas lietuvoje

Lietuvos žemės dėl savo geografinės padėties ir klimato sąlygų vynuogynų auginimui netiko, todėl vynas į Lietuvą buvo importuojamas. Vyno skonio pažinimui įtakos turėjo krikščionybės plitimas Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje. Vynas tiesiogiai susijęs su bažnytinėmis apeigomis, be to, šiuo atžvilgiu buvo svarbi krikščioniškų Kryžiuočių ir Livonijos ordinų kaimynystė. Lietuvos istorijos tyrėjai neabejoja, jog ant Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto stalo buvo tiekiami graikiški, vokiški ir itališki vynai. Remdamiesi brangaus vyno dovanojimo tradicijomis, vynus dovanodavo kaimyninių valstybių vadovai, nedideliais kiekis jis galėjo būti ir perkamas.

Lietuvoje vynas laikytas kilmingųjų gėrimu. Vyną dažnai gerdavo didikai, rečiau vidutiniai bajorai, o smulkieji bajorai ir miestų gyventojai jo ragaudavo labai retai. Norėdami tinkamai pavaišinti svečius, kilmingi didikai pirkdavo vengriško, prancūziško, graikiško vyno statines. Reino vyną laikydami per aštriu, į jį dėdavo cukraus.  XVII-XVIII amžiaus Lietuvoje paklausiausi buvo saldūs ir stiprūs vynai.

Šiuolaikinė vyndarystė Lietuvoje

Lietuvos vyndariai dažniausiai vyną gamina iš įvairių sodo vaisių ir uogų, miško uogų ar net daržovių. Jis vadinamas naminiu, tradiciniu. Drąsesni vyndariai renkasi istorinius vyno gamybos būdus – vynuogių vyną. Lietuvoje auginamos lietuviškų veislių vynuogės, šiltnamiuose jos apsaugomos nuo vėjo ir drėgmės. Didžiausia vynuogių auginimo vynui problema – ilgas uogų sirpimas.

Vaisių,  uogų ir daržovių vynas

Produktai, iš kurių gaminami lietuviški vynai, yra visiškai kitokie nei pasaulinių vynų. Pasaulyje vynas įprastai siejamas su vynuogėmis, o vaisių ir uogų ar net daržovių vynai yra egzotiški ir mažai ragauti. Neįtikėtina, iš kiek įvairiausių uogų, vaisių ir daržovių galima gaminti tradicinį lietuvišką vyną. Dažnai vynas gaminamas derinant kelias uogų ar vaisių rūšis. Puikūs Lietuvos vyndariai moka pagaminti tokį vyną, kurio netikėtas skonis bei aromatas ilgai išlieka ragaujančio atmintyje.

Tradicinis lietuviškas vynas išsiskiria iš kitų vynų, nes tai iš natūralių žaliavų pagamintas, gyvas produktas. Lietuviškas vynas gaminamas iš Lietuvoje užaugusių sodo, miško, daržo, pievų gėrybių. Jis nenudusintas konservantais ar milteliais, kurių randame atvežtinių, parduodamų vynų sudėtyje. Apie lietuviško vyno kokybę byloja tautinio paveldo sertifikatai, konkursuose laimėti apdovanojimai.

Lietuviško vyno ateitis

Vynas be vynuogių: lietuviška vyndarystės tradicijaPamažu tarp vyno mėgėjų įsitvirtinęs lietuviškas vynas populiarėja kartu su idėjomis, jog vyną reikia gerti civilizuotai. Tai reiškia, jog vyną reikėtų gerti nepasigeriant. Vynas – bendravimo priemonė. Taigi, patartina vyną skiesti vandeniu ar užsibrėžti tam tikro skaičiaus vyno taurių ribą. Vyno ragavimas irgi menas. Tai nėra vien gurkšnio nurijimas. Spalva, aromatas, skonio balansas, sodrumas, intensyvumas, poskonis – pagrindiniai elementai, kuriems daugiausia dėmesio, gamindami vyną, skiria vyndariai.

Dabarties tendencija - gerą vyną vartoti saikingai kaip kokybišką maisto papildą. Šiuo atveju vyno funkcija praturtinti patiekalo skonių gamą, suteikti ragavimo malonumą. Lietuviškas vynas laikytinas per brangiu, tam jog nugirdytų tautą. Dėl nepalankių įstatymų konkurencinėje kovoje paskęstantys tradicinio, naminio vyno gamintojai gamina mažus vynų kiekius. Didelės išlaidos licenzijai gauti, verčia didinti vyno gamybos mastus, tačiau baiminamasi, jog dideli vyno kiekiai turėtų įtakos jo kokybei.

Patalpinta rubrikoje(-ose): Laisvalaikis