Vaistinės, be kurių neapsieinam nė vienas

Vaistinės yra specializuotos parduotuvės, teikiančios  farmacines paslaugas, t. y., išduodančios receptinius ir nereceptinius vaistus bei kitas medicinines prekes: vitaminus, maisto papildus, tvarsčius ir pan. Kai kurios vaistinės užsiima ir vaistų gamyba. Ten dirba vaistininkai, farmakotechnikai, vadybininkai, vaistininko padėjėjai ir kt.

Mokslininkai spėja, jog pirmosios vaistinių užuomazgos radosi prieš kelis tūkstančius metų senovės Kinijoje ir Egipte. Buvo veisiami sodai, kuriuose augo vaistiniai augalai. Juos prižiūrėję žmonės gamindavo įvairius tepalus, tinktūras, ekstraktus, kitokias medikamentines priemones. Jas parduodavo arba mainydavo į kitas prekes.

Nėra likusių daug istorinių dokumentų, supažindinančių, kaip viskas vyko, bet įvairūs piešiniai ir daiktai, rasti piramidėse, pateikia informacijos, pvz., kad Egipto gydytojai ir šventikai naudojo per 700 rūšių vaistinių augalų ir žinojo daugiau nei 800 receptų.

Vis labiau plintant krikščionybei už farmacijos ir medicinos praktiką tapo atsakingi vienuoliai. Jie vienuolynuose augindavo įvairias vaistažoles ir iš jų pagamintus vaistus pardavinėdavo apylinkėse gyvenantiems žmonėms.

Medicinos istorijoje labai didelę dalį užima iš arabų kraštų kilę gydytojai ir vaistų gamintojai. Anot išlikusių dokumentų, arabiškų vaistų sudėtyje būdavo iki 100 įvairių vaistinių medžiagų, todėl jų gamyba reikalavo itin išsamaus supratimo, patirties ir laiko. Pirmoji vaistinė Artimuosiuose Rytuose, Bagdade, buvo įkurta 8 a. Joje buvo labai daug vaistų, kai kurie atvežti net iš Indijos, Kinijos, Indonezijos. Be abejo, tokie medikamentai buvo prieinami tik turtingiesiems, nes dėl didelių vaistų kainų jie buvo pagrindiniai vaistinių klientai.

Europoje pirmosios parduotuvės tipo vaistinės atsirado maždaug XII amžiuje. Viena seniausių buvo Vokietijoje, atidaryta 1241 m. ir ji, nors ir gerokai pasikeitusi tiek vidumi, tiek ir išoriškai, veikia toje pačioje vietoje ir šiandien.

Kalbant apie Lietuvos farmacijos istoriją, vienas įdomiausių jos raidos periodų – XIX a. pradžia. Europos šis laikas vadinamas farmacijos aukso amžiumi. Mūsų sostinėje tuo metu veikė 8 privačios vaistinės, taip pat universiteto, vadinama šv. Jono, kelios ligoninių vaistinės. Jos buvo įsikūrusios pačiame miesto centre: Didžiojoje, Pilies, Vokiečių, Domininkonų, šv. Jono gatvėse. Vidutiniškai vaistinė aptarnaudavo apie 3000 miesto gyventojų. Lyginant su kitais carinės Rusijos didmiesčiais, Vilniuje vaistinių buvo gana daug. Dauguma jų vedėjų buvo Vilniaus universiteto absolventai. O pagal to meto taisykles, universitete galėjo mokytis tik bajoriškos kilmės asmenys, valstiečiams šių mokslo institucijų durys buvo užvertos. Taigi, Vilniaus vaistininkai buvo kilmingi miestiečiai, oficialiuose dokumentuose įvardyti kaip dvarininkai, neturintys valstiečių. Kilmingiausi buvo grafai Martynas ir Karolis Vagneriai. 1777 m. rugpjūčio 18 d. LDK ir Lenkijos karalius Stanislavas Augustas išdavė Martynui Vagneriui privilegiją steigti vaistinę Vilniuje. Ji buvo pavadinta Žydrąja ir veikė Rotušės aikštėje, nuomojamuose Abramavičienės rūmuose. Jam mirus, vaistinę paveldėjo dar jaunas sūnus Karolis  Tai buvo ryški asmenybė ne tik farmacijos, bet ir miesto gyvenime. Vaistininkas priklausė Vilniaus labdarių draugijai, aukojo vaistus jos globotiniams, prižiūrėjo žydų ligoninės vaistinę.

šiandieninės vaistinės nuo senųjų visų pirma skiriasi tuo, kad yra prieinamos visiems be išimties ir medikamentų, skirtų išgydyti ligą ar pagerinti savijautą, gali nusipirkti kiekvienas.

Pastaruoju metu gana dažnai vaistinėse galima sutikti ne tik profesionalių vaistininkų, kurie padeda išsirinkti reikiamų vaistų, pataria, kaip teisingai jį vartoti, įspėja apie galimą šalutinį poveikį, bet ir gydytojų: kardiologų, oftalmologų, gastroenterologų, dermatologų ir kitų.

Su vaistinėse esančiais gydytojais yra galimybė nemokamai pasikonsultuoti, aptarti ramybės neduodančias problemas, atlikti kai kuriuos profilaktinius tyrimus: pasimatuoti kraujospūdį, nustatyti cholesterolio ar gliukozės kiekį kraujyje, pasitikrinti ir pan.