Juvelyrikos dirbinių svarba mūsų gyvenime

Pati pirmoji papuošalų funkcija ne puošybos, o daugiau simbolinė. Jie parodydavo atitinkamą papuošalo savininko statusą: jėgą ir galią, socialinę, turtinę priklausomybę, nuopelnus bei pasiekimus. Kalbant šiandienine kalba, papuošalai buvo tam tikras viešųjų ryšių elementas, kuris leido iš karto tiksliai nustatyti nešiotojo statusą, sužinoti apie jį daug informacijos.

Moterims pradėjus nešioti papuošalus kaip išvaizdos akcentus, jie tapo gerokai stilingesni, netgi atsirado juvelyrika ir šios srities amatų. Laikui bėgant papuošalai tapo svarbiu puošniu akcentu ir netgi savotiška valiuta, nes buvo įsigyjami kaip materialinė vertybė ar investicija, perduodama kaip išpirka ar dovanojama diplomatiniais tikslais, iš draugiškumo ar tiesiog siekiant parodyti dėmesį.

Juvelyrika yra viena iš taikomosios dailės šakų. Tai įdomi ir paslaptinga estetinės žmonijos istorijos sritis. Ji visuomet būdavo glaudžiai siejama su mada, tačiau su drabužių kaita neturi beveik nieko bendra. Juvelyrika tai amatas, kur kūrėjai gamina įvairiausius papuošalus ir smulkius liturginius reikmenis iš tauriųjų ir spalvotųjų metalų ar jų lydinių bei brangiųjų ir pusbrangių akmenų. Juvelyrika taip pat neapsieina ir be natūralių medžiagų, tokių kaip dramblio kaulas, perlai, gintaras.

Gaminant papuošalus reikalinga įvairių dailiųjų amatų patirtis. Juvelyriniai dirbiniai gali būti gaminami kalant, kalinėjant, liejant metalus, taip pat populiari yra drožyba, granuliavimas, filigranas bei įvairūs mechaniniai apdirbimo būdai: štampavimas, presavimas, valcavimas. Papuošalų paviršius poliruojamas, šlifuojamas, jie puošiami inkrustacijomis su įvairiais akmenimis arba raižyba.

Per visą istoriją drabužių mados ir rūšys labai keitėsi. Tai natūralu, nes jų paskirtis – saugoti, šildyti, be abejo, besivysčiusių civilizacijų atstovai nenorėjo vaikščioti nuogi. Visai kitaip yra su juvelyrika. Nors šiems dirbiniams nebūdinga jokia praktinė funkcija, ši kūrybos rūšis ilgus amžius buvo kur kas svarbesnė nei patys prabangiausi senovės civilizacijų sukurti drabužiai.

Dar Senovės Egipte, kai faraonų dinastijos dar nė nebuvo, ten gyvenančioms gentims auksiniai papuošalai buvo svarbus statuso simbolis. Čia juvelyrika buvo naudojama bendraujant su dievais bei per laidotuvių ritualus.

Senovės graikų papuošalai būdavo gana paprasti ir jais puošėsi tik per didžiausias šventes. O štai romėnai šioje srityje mėgo prabangą – puošėsi safyrais, deimantais, smaragdais. Be to, iki pat 4 a. romiečiai labai mėgo baltiškąjį gintarą. Baltų gentys jį mainydavo į žalvarį, papuošalus iš stiklo ir emalio.

17–18 a. Europos aristokratai naudojo juvelyrinius dirbinius ne tik kaip aksesuarus, bet ir kaip statuso simbolius. Liudviko XIV Prancūzijoje visos karaliui ir karalienei pristatomos aukštuomenės damos turėjo būti pasipuošusios prabangiu deimantų vėriniu. Tuo metu puošėsi ir turtingi vyrai. Jie nešiodavo deimantais nusagstytas seges, didžiulius žiedus, turėdavo diržų ir batų su auksinėmis sagtimis. 19 a. išpopuliarėjo vadinamoji karalienės Viktorijos eklektika – juvelyrinių dirbinių stiliui įtaką darė ankstesnių civilizacijų, pavyzdžiui, Senovės Egipto, Romos papuošalai.

Papuošalų mados – viena įdomiausių mados analizės sričių. Kartais galima įtarti, kad juvelyrika eina atskirai nuo diktuojamos mados, jai negalioja besikeičiantys dėsniai. Turbūt panašiai ir yra, juk didžioji dalis garsių papuošalų kūrėju, žinomų jau kelis šimtmečius, gamina savito stiliaus, nesunkiai atpažįstamus dirbinius. šioje srityje egzistuoja ir jaunų, neseniai išgarsėjusių juvelyrų mados. Kita vertus, jei jie nesugebės siūlyti dar įdomesnių papuošalų, greitai išgarsėję dizaineriai gali taip pat greitai ir pabosti.
šiandien papuošalai turi tik puošybos funkciją. Jie ir aplinkinius džiugina, ir pažiūrėjus į veidrodį darosi linksmiau. Papuošalų istorija yra labai sena. Nepaisant to jie nė nesiruošia prarasti populiarumo ir, tikėtina, dar ilgus šimtmečius puoš pasaulio gyventojus.