Tėvynės palikimas: kur ir kodėl emigruojam?

Publikavimo data: 2014-03-22 Tėvynės palikimas: kur ir kodėl emigruojam? Nors apie emigraciją kalbame daug, tačiau savanoriško tėvynės palikimo priežastys vis dar nėra aiškios. Ekonominis suinteresuotumas turbūt turi daugiausiai įtakos mūsų apsisprendimui, bet klaidinga manyti, kad būtent čia slepiasi visos priežastys.

Kalbėti apie įvykius, skatinančius palikti tėvynę, yra politiškai nenaudinga – ne paslaptis, kad dažnas lietuvis gimtojoje šalyje jaučiasi negerbiamas, nemylimas ir nevertinamas. Be to, gyventojai įsitikinę, kad jie yra bejėgiai kažką pakeisti. Vis dar aukštas nedarbo lygis ir valdžios abejingumas verčia mums pasinerti į depresinę būseną arba susikrauti daiktus ir iškeliauti „ten, kur geriau“.

Emigrantai – tinginiai ar valstybės kankiniai?

Bedarbystė Lietuvoje yra nuolatinė kova už egzistenciją. Nors kurį laiką galime gyventi iš mums skiriamos itin skurdžios pašalpos, tačiau ji mokama neilgai. Vėliau lieka tik socialinis draudimas, kuris užtikrina nemokamą gydymą. Deja, ir šio galime netekti, jei nesutinkame su teritorinės darbo biržos pasiūlymais – visi žinome atvejų, kai aukštą išsilavinimą turinčiam žmogui siūlomas valytojo darbas. Tiesa, negalima pamiršti, kad darbas žmogų puošia ir visai nesvarbu, kokioje srityje save realizuoji, jei tik jautiesi laimingas atlikdamas numatytą veiklą. Deja, dažniausiai bedarbiui teikiami pasiūlymai žlugdo visus jo užsibrėžtus tikslus – toks žmogus ilgainiui tampa abejingas aplinkai. Natūralu, kad susidūrę su tokia ar panašia situacija, pradedame galvoti apie užsienio valstybes, siūlančias mums mielesnį širdžiai darbą ir geresnes pragyvenimo sąlygas – užsienyje mes matome perspektyvas ir galimybę tobulėti.

Vertindami emigrantus dažnai suabejojame – jie tinginiai, nesugebėję susikurti jų poreikius atitinkančio gyvenimo Lietuvoje, ar kankiniai, aplinkybių priversti palikti mylimą kraštą? Nors dažniausiai kaltiname išvykusiuosius apsileidimu ir baime už save kovoti, tačiau turėtume nepamiršti, kad neatsidūrę tų žmonių situacijoje, mes niekuomet negalėsime objektyviai įvertinti jų poelgių. Kaip tauta mes jau seniausiai praradome vienybę – lietuvis lietuviui nebėra brolis, o gimtoji šalis nebėra mylinti motina. šiandien egoistiškai siekiame patenkinti savo tikslus ir tai savaime suprantama – negalėdami realizuoti savęs ir savo gebėjimų, negaudami pajamų, galinčių užtikrinti elementarias pragyvenimo sąlygas, pamirštame ir bendrus tikslus. Be to, naudodamiesi informacijos kanalais, nuolatos girdime apie vakarietiško gyvenimo privalumus, todėl siekdami investuoti į savo karjerą ar asmeninius tikslus, mes ryžtamės išvykti.

Kelios emigrantų kartos

Nors pastaraisiais metais emigrantų Lietuvoje sumažėjo, tačiau dar visai neseniai sulaukėme didžiausios emigracijos bangos. Įdomu tai, kad tiek prieš šimtmetį gimtuosius namus palikę emigrantai, tiek šiandien bagažus į lėktuvus talpinantys lietuviai savanorišką išvykimą suvokia taip pat: „mes norime geresnio gyvenimo sau ir savo artimiesiems, nebenorime kankintis ir skaičiuoti kiekvieną duonos kasnį“. Tiesa, negalime pamiršti, kad senoji emigrantų karta darė milžinišką įtaką Lietuvos kultūriniam ir politiniam gyvenimui.

Emigracijos rūšių yra kelios – emigruojame verčiami ekonominių sunkumų, dėl politinių problemų ar etninių priežasčių, tačiau svarbiausiu faktoriumi visuomet išliko finansai. šiandien galima išskirti kelias emigracijos bangas. Pirmoji jų priskiriama XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios sandūrai – tuomet buvo emigruojama vien ekonominiais tikslais. Antroji emigracijos banga siejama su 1920–1940 m. tarpukariu. Trečiąją emigracijos bangą sudarė politiniai pabėgėliai, kurie paliko Lietuvą Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, o šiandien mes susiduriame su šiuolaikine emigracija, kurią lemia ekonominės ir politinės priežastys.

Jei prisimintume mūsų senolių patirtį, atrastume tam tikrus praėjusių ir šiandieninių emigrantų skirtumus. Seniau net ir būdami svetimoje šalyje lietuviai neprarado tautinės savimonės, pvz., pirmas lietuviškas laikraštis „Gazieta lietuviška“ JAV pasirodė jau 1879 m. (Jono Basanavičiaus „Aušra“ skaitytojus pasiekė tik 1883 m.). Svetur buvo suvaidintas ir pirmasis lietuviškas spektaklis – A. Turskio komedija „Be sumnenės“ pasirodė 1889 m., o spektaklis „Amerika pirtyje“ Lietuvoje buvo parodytas tik po dešimties metų. Akivaizdu, kad tais laikais užsienyje gyvenantys lietuviai save suvokė kaip atskirą grupę ir jautė pareigą kovoti ne tik už savo tautą, bet ir už savo interesus – lietuviai būrėsi į bendruomenes ir draugijas, statė bažnyčias ir steigė mokyklas. šiandien emigrantai, turėdami itin palankias galimybes išlikti savos tautos vaikais, neretai lietuvybės sąmoningai atsisako – meluoja kalbėdami apie savo tautybę ir neplanuoja sugrįžti į gimtąją žemę. Tiesa, Pasaulio lietuvių bendruomenė šiuo metu vienija daugiau kaip 35 pasaulio valstybėse veikiančias lietuvių bendruomenes – išeiviams sudaromos galimybės užsienio šalyse steigti lietuviškas mokyklas, lietuvių kalba leisti laikraščius ar kurti internetinius tinklalapius. Deja, mūsų požiūris į tėvynę pakito, dingo šventi saitai, sieję lietuvį su gimtąja žeme.

Ką praranda valstybė?

Ypač daug nerimo kelia gabių studentų, mokslininkų ir savo srities specialistų apsisprendimas palikti Lietuvą – turbūt visi suprantame, kad valstybė, netekdama gabių, energingų ir naujas idėjas generuojančių žmonių, pradeda silpti. Įvertinę Lietuvos statistikos departamento duomenis matome, kad dažniausiai su gimtine atsisveikina jauni žmonės, kurių amžiaus vidurkis siekia 20–30 metus.

Ilgą laiką didžiausi lietuvių srautai išvykdavo į JAV, tačiau pastaraisiais metais milžinišku emigrantų skaičiumi gali girtis Anglija, Airija ir Skandinavijos šalys.

Daugelyje pasaulio valstybių migracija sudaro maždaug 3 proc. viso gyventojų judėjimo, tačiau Lietuvoje šis rodiklis yra viršijamas penkis kartus. Nors tokie skaičiai turėtų raginti valstybę susirūpinti, deja, dar ir šiandien neturime konkretaus politinio dokumento, skirto emigracijos temai. Atlaidus valstybės požiūris gali dar labiau padidinti emigracijos srautus. Be to, emigracija kelia grėsmę ne tik ekonominei valstybės situacijai, bet ir lietuvių tapatybei. Emigrantai nesugeba aiškiai suvokti savo tapatybės ir nebejaučia ryšio su Lietuva. šiandien tik maža dalis užsienyje gyvenančių tėvų nusprendžia leisti vaikus į lietuviškas mokyklas, todėl daugelis jaunųjų lietuvių net nemoka gimtosios kalbos. Be to, vis mažiau užsienyje gyvenančių lietuvių nori dalyvauti lietuviškų bendruomenių veikloje ar bendruose projektuose.

Džiugios naujienos

Ekonomistai tvirtina, kad šiemet Lietuvoje BVP kreivė kils teigiama linkme – šalies ekonomika turėtų augti beveik 4 proc. Jau kelis metus iš eilės Lietuvos augimas yra vienas sparčiausių Europos Sąjungoje. Specialistai įsitikinę, kad šiemet pagrindinis Lietuvos augimo variklis bus vidaus vartojimas ir vis didėjančios investicijos. Panašios tendencijos buvo akivaizdžios ir pernai. Gerėjant gyvenimo lygiui, emigrantų skaičius mažėja. Palyginę pastarųjų metų duomenis su situacija, vykusia prieš kelis metus, įsitikinsime, kad emigracijos mastai keičiasi. Įdomu tai, kad ilgą laiką tarp emigrantų dominavo vyrai, tačiau pastaraisiais metais juos ėmė lenkti moterys.

Nors nedarbo lygis šalyje mažėja, tačiau džiugių prognozių vis dar nenusimato – nedarbo lygis šiemet sieks 10 proc. Džiugu tai, kad atlyginimas šalyje turėtų augti 4–6 proc. (nuo 2015 m. žadama minimalų atlyginimą pakelti maždaug 100 litų). Tokios prognozės leidžia tikėti, kad šiemet emigracijos lygis smarkiai sumažės (manoma, kad Lietuvą paliks maždaug 10 tūkst. gyventojų). Be to, specialistai tikina, kad vis labiau auga reemigracijos procesas – šalį palikę lietuviai grįžta į tėvynę.

Patalpinta rubrikoje(-ose): Ambasados