Odos gaminių istorija
Publikavimo data: 2014-03-22
Dabartinėje Lietuvos teritorijoje jau prieš daugybę šimtmečių buvo gaminami įvairūs odos gaminiai: avalynė, drabužių detalės, krepšiai ir rankinės, pakinktai arkliams ir t. t. Kai šiuose kraštuose išplito krikščionybė, pradėtos rišti spausdintos ar ranka rašytos knygos, gaminami jų viršeliai. Lietuvoje vis daugėjant dvarų, dekoratyviniais odos akcentais buvo puošiami interjerai, bažnyčių altoriai.
Lietuvoje buvo gaminami įvairūs odos gaminiai: ja aptraukdavo krėslus ir kitus baldus, važiavimo priemones, iš odos buvo siūnamos pirštinės, diržai, rankinukai, gaminamos vėduoklės, tabakinės, medžioklės krepšiai ir pan.
Archeologai išsiaiškino, kad lietuviai išdirbtą odą naudojo jau nuo senų laikų. Vilniaus Žemutinės pilies ir senojo Arsenalo teritorijose yra rasta 12–13 a. batų, odinių arklių pakinktų liekanų, balnų. Odininkų buvo visur: miestuose, dvaruose, kaimuose. XV a. pabaigoje odos gamintojai Vilniuje susibūrė į gildiją, o1522 m.buvo įsteigtas batsiuvių, 1542 m. odininkų, 1562 m. balnininkų, vėliau ir kitų odos meistrų cechai. Daugiausia odininkai buvo Lietuvos rusai ir totoriai.
Nors ir buvo įvairiausių odos dirbinių cechų, tačiau didžiausią jų dalį sudarė apavo gamintojai. Batų stilius ir gamybos būdai priklausė ir nuo vietos ir nuo laikotarpio. Kaimo gyventojai ir valstiečiai avėjo paprasčiausias vyžas ir nagines. Turtingesni miestiečiai ir aristokratai avėjo batsiuvių siūtus ir prie aprangos priderintus batus, tokius, kokius dėvėjo visa Europa. Gotikiniai bateliai buvo smailianosiai, plokščia pakulne, renesansiniai – atviri, plačiu priekiu, baroko laikotarpio – masyvūs, aukšti.Visais laikais svarbi vyrų aprangos dalis buvo ilgaauliai batai. Nepasieita ir be diržų gamintojų – juk jais pradėta juostis dar geležies amžiuje. Diržas buvo skiriamoji kario aprangos dalis. Nuo 16 a. visi: kaimiečiai ir miestiečiai, vyrai ir moterys juosėsi amatininkų darbo diržais, nusagstytais metalinėmis detalėmis.
Turtingieji Lietuvos didikai mėgo prabangius daiktus, o tai dar labiau paskatino odos dirbinių gamybą ir raidą. 16–18 a. dvarų interjerų sienos buvo puošiamos odiniais apmušalais, pagamintais Gdanske arba įvežtais iš Rytų. Apmušalai būdavo išpuošti reljefiniais ornamentais, tapomi, auksuojami, siuvinėjami. Oda taip pat buvo puošiamos ir bažnyčios. Ornamentuota oda buvo aptraukiami važiai, karietų ir bričkų vidus, sėdynių pasostės. Turtuolių pomėgis medžioti skatino amatininkus daryti ginklų ir peilių įmautes, odines gertuves, krepšius. Pastarieji buvo su ilga rankena, gana dideli, patogios formos. Juos puošė augaliniais, geometriniais, animalistiniais motyvais, figūrinėmis scenomis, savininko inicialais ir kt.
20 a. pirmoje pusėje Lietuvoje buvo kelios dešimtys odos dirbtuvių, kurių darbo sritis buvo įvairūs odos gaminiai ir knygų rišimas. Po karo ši dailiųjų dirbinių sritis buvo gerokai apleista, todėl Vilniaus ir Kauno “Dailės” kombinatai ėmėsi ją gaivinti. Kadangi profesionalių odininkų buvo mažai, odos apdirbimas tapo niša įsitvirtinti ir kitų specialybių menininkams: dailininkams, liaudies meistrams.
Nuo 1965 m. į Lietuvos odininkų gyvenimą įsiliejo pirmieji Estijos dailės instituto Dailiosios odos specialybės absolventai, įgiję specialų šios srities išsilavinimą. Jaunųjų kūrėjų sukurti albumai, užrašų knygelės, dėžutės, įdėklai, knygų aplankalai. Nors parodose jie ir neužimdavo aukščiausių vietų, tačiau darbai buvo itin skoningi, turėjo individualią atlikimo kultūrą.
šiandien odininkas, įkūnydamas sugalvotą idėją, dirba su skirtingų spalvų deriniais, ornamentais, įvairiai sugrupuotomis linijomis. Jie derina grubų ir lygų paviršių, įvairius užsegimus ir surišimus. šių menininkų odos gaminiai kasmetinėse respublikinėse taikomosios dailės parodose visuomet traukia žiūrovus. Nors jų kūriniai iš dalies įsprausti į bendros stilistikos rėmus, tačiau akivaizdu, kad kiekvienas odininkas stengėsi puoselėti individualų stilių.
Reikia odinių gaminių ar dėžučių? O gal norite patys užsiimti dėžučių gamyba? Tokiu atveju apsilankykite: https://www.ekosfera.lt/dezuciu-gamyba-lietuvoje/
