Darboholizmas: ar meilė darbui gali virsti liga?

Publikavimo data: 2014-12-16 Darboholizmas: ar meilė darbui gali virsti liga? Medikai tvirtina, kad liguista meilė darbui, ilgi viršvalandžiai ir neišnaudotos atostogos pranašauja sunkiai gydomas ligas. Deja, persidirbimas visuomenėje vertinamas kaip privalumų turintis trūkumas ar net tam tikra charakterio vertybė. Specialistai įsitikinę – didžiavimasis besaikėmis darbo valandomis – tai ne pridėtinė asmens vertė, o sunki psichologinė liga. Kad ir kaip atsakingai vertintumėte karjerą, nepamirškite šeimos, draugų ir poilsio valandų.

Ką vadiname darboholizmu?

Darboholizmas – tai tokia pati priklausomybė kaip ir liguistas potraukis narkotinėms medžiagoms, alkoholiui ar azartiniams žaidimams. Nors vis dar nėra vieningų mokslinių tyrimų, paaiškinančių neurologinius ir biocheminius šios priklausomybės procesus, vis dėlto fiziniai darboholizmo aspektai atitinka bendruosius priklausomybės ligų kriterijus.

Pirmiausia reikėtų minėti liguistą dėmesio sutelkimą į konkrečią veiklą – darbas šiems žmonėms tampa vieninteliu ir svarbiausiu užsiėmimu gyvenime. Jis užvaldo ne tik žmogaus mąstymą, bet ir jo jausmus, t. y. net ir poilsio metu darboholikas galvoja apie darbinę veiklą. Dėl šios priežasties jis jaučiasi įsitempęs ir nelaimingas namuose – jam tarsi kažko trūksta, tarsi kas neramina. Būdamas darbo vietoje šis žmogus jaučiasi kardinaliai priešingai – nusiramina arba junta pakylėjimą, susijaudinimą. Darboholizmas, kaip ir kitos priklausomybės, kelia stokos jausmą, todėl laikui bėgant darbo krūvis yra didinamas. Be to, darboholikas gana dažnai patiria tarpasmeninius konfliktus, t. y. santykiai su aplinkiniais ir šeimos nariais tampa įtempti.

Vienas svarbiausių ir akivaizdžiausių darboholizmo požymių yra stiprus sėkmės ir pripažinimo siekis, kitaip sakant, darboholikui svarbu formuoti ir išlaikyti paties susikurtą įvaizdį. Baisiausias jų košmaras – kaltinimas prasta kompetencija ar tinginyste. Tiesa, kaip ir bet kokios kitos priklausomybės atveju, darboholikai nepripažįsta savo ligos. Priešingai – jie atkakliai neigia bet kokias asociacijas su darboholizmu ir savo potraukio darbui nesieja su liga. Paprastai bet kokie kaltinimai yra atremiami kasdieniais pasiaiškinimais – darbas užtikrina materialinę gerovę, padeda kopti karjeros laiptais, išlaikyti šeimą ir susikurti gyvenimą, kurio visi trokštame.    
    

Darboholizmo priežastys    
Darboholizmo priežastimi gali tapti įvairūs gyvenimo įvykiai, psichologiniai sukrėtimai, tėvų auklėjimas ir politiniai niuansai, tačiau dažniausiai liguistą meilę darbui yra perimama kaip tam tikra šeimos vertybė. Kitaip sakant, persidirbti išmokstame ne kur kitur, o namuose. Vaikai, kurių tėvai yra darboholikai, labai anksti supranta, kad vyresniųjų dėmesį galima pelnyti tik tam tikrais pasiekimais. Didžiavimasis nuopelnais padeda spręsti ir tokias bėdas kaip savivertės klausimas ar dėmesio stoka. Nepasitikėjimas savimi neretai yra iškreipto pasaulio matymo rezultatas, t. y. gyvenimas suvokiamas kaip nuolatinis mūšio laukas, kuriame laimi stipriausieji. Neretai darboholizmo priežastimi tampa ir itin stiprios moralinės normos, raginančios darbą vertinti kaip aukščiausią atsakomybės formą. Darboholikais tampama ir dėl išorinių aplinkybių, pvz., tiesioginio vadovo priespaudos ar kolegų raginimo – motyvacija, skatinanti dirbti viršvalandžius, yra didesnės algos siekis ir galimybė užimti aukštas pareigas.
 

Džiaugsmas darbdaviui?
Darboholizmas laikomas viena priimtiniausių ir socialiai pageidaujamų priklausomybių. Darbdaviai mano, jog darboholikas sugebės atlikti kelių asmenų darbą, nereikalaudamas didesnės algos ir neprieštaraudamas įmonės politikai. Tiesa, atlikti tyrimai stebina – specialistai tvirtina, kad darboholikai nėra efektyvūs darbuotojai, kadangi jie per daug laiko skiria smulkmenoms, nesugeba atlikti svarbiausių užduočių, yra nuvargę ir negali užtikrinti pageidaujamos kokybės.

Paprastai darboholikai yra priklausomi ne nuo konkrečių veiklos rezultatų, o nuo paties darbo. Tai reiškia, kad liguistą potraukį darbui jaučiantis asmuo didžiausią dėmesį skiria ne svarbiausioms ir produktyviausioms užduotims, o aiškiau matomiems ir lengviau išsprendžiamiems klausimams. Darboholikas nesutinka dalytis užduotimis, be to, jie pernelyg jautriai reaguoja į bet kokio pobūdžio nesėkmes, todėl net ir menkiausia klaida gali išvesti juos iš pusiausvyros, o nusivylimai darbe yra gana dažni – darboholikai ignoruoja nuovargį, todėl jų darbo sparta palaipsniui lėtėja.
 

...ir nelaimė šeimai?
Liguistas potraukis darbui trukdo pastebėti mažuosius gyvenimo džiaugsmus, todėl darboholikas atitolsta ne tik nuo ankstesnių savo pomėgių ir artimų draugų, bet ir nuo pagalbos ranką tiesiančios šeimos. Didėjanti meilė darbui skatina emocinę tuštumą – mažėja gebėjimas atjausti kitą ir dėmesys artimųjų rūpesčiams. Darboholikas, girdėdamas prašymą skirti šeimai daugiau dėmesio, jaučiasi nesuprastas, o artimuosius laiko nedėkingais tinginiais.

Įtempti tarpusavio santykiai tampa barnių priežastimi. Darboholikas ima vengti šeimyninių problemų ir ilgų pokalbių, todėl vis daugiau laiko praleidžia darbe, nenori dalyvauti vaikų auklėjime, neatsižvelgia į mylimų žmonių poreikius. Jei darboholiko partneris nori išlaikyti darną šeimoje, jis privalo atsisakyti bet kokių priekaištų ir priimti viską taip, kaip yra. Nors tokiu būdu pavyksta išvengti konfliktų, vis dėlto tiek partneriui, tiek vaikams trūksta palaikymo ir dėmesio.

Darboholikai nesprendžia konfliktų, t. y. bet kokius jiems keliamus priekaištus atremia argumentu, tvirtinančiu, kad dirbama dėl šeimos gerovės. Dėl šios priežasties kiti šeimos nariai patiria psichologinį diskomfortą – jie yra draskomi prieštaringų jausmų, kuriuose susimaišo kaltinimo ir kaltės jausmas. Tokioje šeimoje augantys vaikai turi menkai išvystytą savivertę, jie kaltina save dėl visų gyvenimo nesėkmių, nemoka bendrauti ir užmegzti emociškai tvirtų santykių su aplinkiniais. Tyrimais buvo įrodyta, kad darboholikų šeimoje augantys vaikai yra linkę į depresiją.
 

Būtina išlaikyti balansą
Vertinant darboholizmą, visų pirma reikia suvokti, kad tai – progresuojanti ir pavojinga priklausomybė, kuri laikui bėgant gali sukelti tiek fizinių, tiek psichologinių sunkumų ar net tapti išsekimo ir mirties priežastimi. Viena svarbiausių darboholiko užduočių yra tinkamai subalansuotas poilsio ir darbo režimas, t. y. poilsio laiką skirti poilsiui ir visais įmanomais būdais kreipti mintis nuo darbo. Skirkite laiko bendravimui – aplankykite draugus, pasikalbėkite su šeimos nariais ir artimaisiais.

Darbo metu būkite optimistai. Nekaltinkite savęs dėl nesėkmių, nebijokite pasidalinti darbo krūviu ir pasitikėti kitais, bendraukite su kolegomis ir dirbdami nepamirškite reguliarių pertraukų. Objektyviai vertinkite savo pasiekimus ir neleiskite vadovui keisti jūsų gyvenimo įpročių – nors retais atvejais viršvalandžiai gali išspręsti netikėtas problemas, vis dėlto minėtasis sprendimo metodas neturi tapti kasdienybe. Jei jaučiate, kad verčiate save dirbti daugiau nei reikėtų, jei laisvas valandas skiriate darbo apmąstymams, pasikalbėkite su artimaisiais ir kreipkitės į psichologą.

Patalpinta rubrikoje(-ose): Verslo konsultacijos