Amžinai atsinaujinantis

Publikavimo data: 2014-07-16 Amžinai atsinaujinantis Naujasis teatras subūrė bendraminčius skleisti kultūrines, bendražmogiškas vertybes: čia kuria sveiki ir negalią turintys , mėgėjai ir profesionalūs menininkai.

 

Teatras savo šeštąjį sezoną žiūrovus pakvies į naują salę - Vilniuje Jakšto g. 9 (buvęs Vaidilos teatras). Tai simboliška. Dabartiniai „aktoriai“ (sen. Liet.) buvo vadinami „vaidilomis“. Vaidila (žodynas) - gerai įsisavinęs savo misiją, senovės lietuvių ir prūsų pagonių vyresnysis kunigas, žynys. Pirmieji vaidintojai buvo žyniai – apeigų atlikėjai. Iš savo priešistorinių scenų – šventviečių – apeiginių aikštelių – jie kalbėjo tautai.

Tad ir mes norime, kad mūsų aktoriai būtų tarsi žyniai, kurie šviečia, kuria, vaidina, kalba žiūrovams. Šiuo metu teatre dirba ir kuria 29 žmonės, iš kurių 27 turi įvairią negalią. Per penkerius metus žiūrovams įvairiuose Lietuvos miestuose, miesteliuose bei kaimuose esam pristatę 9 spektaklius, kuriuos žiūrėjo daugiau kaip 10 tūkst. žiūrovų. Spektaklius rodom ne tik Lietuvos didžiųjų teatrų scenose, bet ir džiuginam, auklėjam  mažiausiąjį žiūrovą darželiuose (spektaklis „Drąsioji Melisa“, rež. M. B. Braškytė), mokyklose skleidžiam meilė savo kraštui, didžiavimąsi savo tauta (spektaklis „Beauštanti“ (pagal Maironio kūrybą), rež. Š. Šulc), dalyvavom Druskininkų teatrų festivalyje (spektaklis „Stiklinis žvėrynas“, rež. A. Šablauskas). Taip pat rodom spektaklius įvairuose kitose erdvėse: Teatro sąjungos salėje, Menų spaustuvėje, kultūros rūmuose, centruose ir pan.

Tai, kad persikėlėm į buvusį Vaidilos teatrą yra simboliška. Turbūt neatsitiktinai ir Juozas Kanopka 1930 m. su kitais studentais įkūręs Vilniaus lietuvių sąjungos dramos sekciją, kuri po Vilniaus grąžinimo Lietuvai 1936 metų išsiplėtė į Vielniaus lietuvių artistų mėgėjų teatrą, o 1939 – 1944 m. pervardintas į Skrajojamąjį Vaidilos teatrą. Lenkų okupacijos metais Vaidilos teatras lankė visus Vilnijos miestelius ir kaimus, kartais pasivadinęs įvairių draugijų vardais – Jėzaus širdies, teresės ir pan., - nė vienas Lietuvos teatras nėra tiek nusipenlnęs nacionalinei šio krašto kultūrai kaip Vaidilos teatras, kuris atliko ypač didelį kultūrinį meninį darbą Lenkijos okupuotame krašte. Šio teatro nedidukė salė visada būdavo pilna.

Tikimės, kad ir mūsų pasirodymai pritrauks pilną salę žiūrovų. Aišku, šis teatras labai apleistas, reikės nemaža investicijų: nėra užuolaidų, scena nėra techninės įrangos, o svarbiausia, scena yra antrame aukšte ir teks ieškoti būdų kaip pritaikyti aplinką žmonėms, turintiems judėjimo negalią. Bet jau iš savo patirties žinome, kiek daug yra Lietuvoje geros valios žmonių, savanorių, įmonių, kurie nuoširdžiai paremia ir darbais, ir patarimais, ir finansais, ir savo gaminama produkcija. Mes tik kartu, susivieniję galim padaryti daug nuostabių dalykų, kad visiems mums po šia saule būtų palaiminga gyventi, džiaugiantis, kad gyveni. Šviesti, kaip ir šio teatro simbolis – feniksas.

Mitologinis šventasis paukštis feniksas perkeltine prasme laikomas nemirtingumo, atgimimo, amžinojo atsinaujinimo simboliu, atgimstantis iš savo pelenų. Taip neretai ir žmonėms, kurie tampa neįgaliaisiais, tenka „prisikelti“ naujam gyvenimui. Atsidūrus tokioje situacijoje beveik visada reikia pakeisti darbą, profesiją, neretai juos palieka sutuoktiniai, draugai. Tad belieka naujai, pervertinęs  savo vertybes, atsinaujinęs gyventi toliau ir gyventi kokybiškai, įprasminus save.

Įvairiose tautose feniksas turėjo vis kitą reikšmę: pvz., Rusijoje sakoma, kad ugnies paukščio giesmė gydydavo ligonius, neregiams grąžindavo regėjimą; Indijoje ir Nepale švietė kaip smaragdas ir turėjo keturias rankas: dvi sudėtos maldai, trečia laiko lietsargį, o ketvirta nemirtingumo eleksyrą; egipte feniksas simbolizuoja saulę, kuri liepsnodama vakare miršta, o atgimsta ryte;Graikijoje laikomas sielos, kuri kūnui mirus, atgimdavusi, simboliu; Kinų mitologijoje manyta, kad šio paukščio pasirodymas reiškia gerovę ir aukštą moralės lygį valstybėje.

Tad susibūrėme ir 2008 m. lapkričio 13 d. įkūrėme teatrą, kad neštumėm naują žinią. Prieš tai dvejus metus neįgalieji mokėsi Mažojoje teatro akademijoje prie LMTA vaidybos pagrindų: lavino aktorinio meistriškumo, režisūros, scenos judesio ir kalbos, grimo, teatro istorijos, vokalo gebėjimus. Diplominis spektaklis „Pelninga vieta“ (pagal A. Ostrovskio pjesę), rež. S. Krivickienė buvo parodytas Valstybiniame Mažajame teatre. Žiūrovus nustebino profesionalumas, daugelis jų manė, kad kai kurie aktoriai yra pasamdyti profesionalūs aktoriai ir žiūrėdami spektaklį pamiršdavo, jog scenoje neįgalieji. Žiūrovai pageidavo, kad ir tokiau kurtumėm spektaklius ir neštumėm žinią, kad kiekvienas žmogus gali kurti, būti menininku, jei jis trokšta visą save padovanoti kitiems be jokio atlygio. Kadangi teatro menininkams trūko scenos patirties, žinių, tai nutarėm kviesti statyti spektaklius vis kitą režisierių, kad galėtumėm išmokti kuo daugiau teatro meno paslapčių. Teatre dirbo režisieriai: Artūras Šablauskas, Danutė Keturakytė, Titas Varnas, Alvyda Čepaitytė, Angelė Šakalienė. Taip pat spektakio pastatymams kviesdavom profesionalius scenografus, kostiumų dailininkus, kompozitorius, šokio meistrus, aktorius. Dalinomės patirtimi, būta ir džiaugsmo ir ašarų  ir net kančios akimirkų, bet kai supranti, kad visa tai tik tam, kad dar labiau taptum tyresnis, švaresnis prieš žiūrovą. Šiame teatre nemaža jaunų kūrėjų pradėjo pirmuosius žingsnius, kurių jau net penkeri mokosi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje: jau rugsėjo mėnesį Nacionaliniame dramos teatre bus parodyta premjera “Sapnas“, kurio režisierė ir aktorius irgi mūsų teatre scenoje žengę pirmuosius žingsnius į magiškąjį teatro pasaulį,- Kamilė Gudmonaitė ir Mantas Zemleckas.

Šiuo metu ruošiama nauja premjera, jau 10 –oji šiame teatre. Dirbam ir kuriam padedami vienas kitam, atjausdami vienas kitą, mokydamiesi gyventi ir kurti taikiai, kartu, džiaugsmingai, nors tiesa pasakius, tai ne visada lengvai pasiseka. Nuoširdžiai dėkojame Kultūros tarybai, kurių finansavimo dėka teatre dirba psichologė, kuri gelbsti ne tik neįgaliesiems jų darbuose, bet ir tarpusavio bendravime. Daugeliui jų teatras yra pirmoji darbovietė ir jiems trūksta komunikacinių įgūdžių. Va taip visi drauge, kaip Maironis rašė:

Petys gi į petį, na vyrai, kas gali

Sustoję į darbą už mylimą šalį

Prikelkime Lietuvą mūsų“!


Šviesa Šulc

teatras

naujasis teatras

naujas teatras

naujasis teatras

aktoriai

Patalpinta rubrikoje(-ose): Teatrai